Marco Scacchi festivalio koncertas „Vilanelos“

2019.03.16, 18 val., Valdovų rūmai

Marco Scacchi festivalio koncertas „Vilanelos – Mirštu dėl tavęs, o tu to nežinai...“
2019 m. kovo 16 d., Valdovų rūmai

Senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“
Rūta Vosyliūte (vokalas)
Vilimas Norkūnas (klavesinas, vargonai)
Ieva Baublyte (išilginės fleitos, gotikinė arfa)
Saulius S. Lipčius (liutnia, barokinė gitara)
Martin Daniel Zorzano Barbosa (viola da gamba)
Aktorius Džiugas Gvozdzinskas
Scenografė Anželika Šulcaitė
Šviesų dailininkas Rimas Petrauskas

Stebuklas, kai vienu metu gali išgyventi ir mirtį ir gyvenimą, ir nežinau aš pats ar gyvas, ar miręs, bet žinau, kad jums esu...“ (G. Stefani vilanela „Amante felice“, 1621). Šios XVII a. meilės poezijos eilutės sužavėjo koncerto iniciatorę dainininkę Rūtą Vosyliūtę, jau ne vienerius metus tiriančią vokalinę XVI–XVIII a. muziką.

Rūta V. kartu su ansambliu „Chiaroscuro“, pristatys pasaulietinės dainos – vilanelos (it. villanella, arba canzone villanesca) žanrą. 1537–ieji metai žymi šio žanro pradžią muzikos istorijoje, kai Johannes de Colonia išleido pirmąjį neapolietiškų dainų rinkinį „Canzone villanesca alla napolitana“, kuriame užrašytos 15 poemų neapoliečių dialektu. Neapolyje gyvenę ir kūrę poetai – muzikai buvo paveikti labai turtingos kasdieninės sakytinės ir dainavimo tradicijos, kurią praturtinę literatūros ir muzikos madomis, sukūrė vilanelos žanrą, tiesiogiai reiškiantį „kaimo“, paprastą, kasdieninę dainą. Ankstyvosios vilanelos dažniausiai aptinkamos tik literatūriniuose šaltiniuose be išrašytų melodijų.

Reikšmingiausios natų publikacijos mus pasiekia dviem skirtingomis fazėmis. Pirmoji fazė, tai dažniausiai trims balsams Venecijoje išleistų vilanelų rinkiniai Neapolio ir Italijos pietų kompozitorių (Giovane da Nola, Thomaso di Maio, Vincenzo Fontana, Leonardo Primavera, Leonardo dell’Arpa, Massimo Troiano ir kt.). Vėliau seka antroji fazė, vilanelos keturiems balsams sukurtos ne italų kompozitorių (Adriano Willaerto, Luca Marenzio, Adriano Banchieri, Orlando di Lasso ir kt.). Iš kompozitorių pavardžių matyti, kad XVII a. vilanelų žanras paplinta ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje, įtakodamas ir kitas muzikines formas–žanrus, tarp jų Madrigalą, bei poetinį žodį iškeliatį recitarcantare dainavimo stilių barokinėje operoje.

Vilanelų poetinio teksto šerdis – meilės tema bei ją supančios žmogiškosios emocijos: nostalgija, džiaugsmas, liūdesys, pyktis ir atleidimas. Klausytojas bus kviečiamas pasinerti į neapoliečių ir italų dainų grožio ištakas – skirtingų kompozitorių sukurtas XVI–XVII a. vilanelas.